Nepaisant rudens renginių www.ticketmarket.lt gausos Šiauliuose, festivalis „Šiauliai Jazz XXIII“ tapo viena svarbiausių muzikos švenčių regione, pritraukusia ne tik džiazo entuziastus, bet ir smalsius klausytojus iš visos Lietuvos.
Per kelias festivalio dienas scenoje pasirodė tiek tarptautinės žvaigždės, kaip „La Local Jazz Band“ iš Ispanijos ar „Spice’n’Space“ iš Izraelio, tiek jauni talentai, tarp kurių buvo ir Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai.
Festivalio kulminacija tapo Šiaulių grupės „Gin’Gas“ pasirodymas, kurio metu buvo pristatytas ilgai lauktas naujas albumas www.discogs.com „ReFunked PartOne“.
„Gin’Gas“ albumo „ReFunked PartOne“ debiutas uždarė džiazo festivalį „Šiauliai Jazz XXIII“
Kaip organizatoriams pavyko suvaldyti šią muzikinę mozaiką, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kas laukia kitų metų festivalio – apie tai kalbamės su pagrindiniu „Šiauliai Jazz“ „varikliu“ – Remigijumi Ruokiu.
Papasakokite, kaip jaučiatės užbaigę dar vieną „Šiauliai Jazz“ festivalį? Koks jausmas matyti, kaip renginys sujungia žmones iš viso pasaulio?
Aš tą jausmą, tokį virpuliuką, kai gali pasidalinti savo mėgiamos muzikos perlais, visada jaučiu. Kartais baugu dėl organizacinių dalykų, tačiau esu šioje vietoje profesionalas ir ne pirmiena spręsti problemas, betttttt…. dažniausiai jos atsisuka į nepakankamą tiek respublikos institucijų, tiek vietos institucijų kofinansavimą, kas kelia tikrai didelius iššūkius.
Džiugina Šiaulių džiazo bendruomenė, kuri yra dar linksmesnė nei kai kurių didžiųjų miestų publika. Šie metai iššūkis visai Europai, Vien Britanijoje išnyko daugiau nei pusšimtis festivalių, nebeturinčių pakankamo finansavimo, Lietuvoje jau atsitiko keli festivalių „blackout’ai“… Kas toliau? Ir čia kalbu tik apie muziką…
Šiais metais festivalyje dalyvavo tiek užsienio, tiek vietiniai atlikėjai. Kaip pavyko suburti tokį įvairų ir talentingą kolektyvą? Ar buvo finansinių iššūkių, susijusių su užsienio atlikėjų kvietimu?
Dar nė karto nesame turėję normalaus biudžeto festivaliui, kad galėtum ramiai vystyti visas numatomas veiklas. Gal dėl to, kad mažesniuose miestuose esančios įmonės neturi tiek kultūros puoselėjimui skirtų lėšų, kaip pavyzdys: Klaipėda turi uostą, Kaunas – alaus gamintoją ir keletą stambių verslų, Vilnius – apskritai sostinė, palyginimui Europos festivaliai turi bankus su draudimo bendrovėmis, oro ir jūrų uostus, didžiųjų brendų atstovybes…
Kas pas mus? Tai kas lieka po Lietuvos kultūros tarybos ekspertų vertinimų, kuriems apskritai sudėtinga ką nors suprasti apie regionus, o čia juk ne 4 festivalis, o būsimas XXIV… Labai jaučiamas Universiteto bendruomenės kaip studentų, o ir moksleivių stygius, įsijungiant į festivalio veiklas.
Kviesdamas savanoriauti savo studentus iš VilniusTech KIF pramogų industrijų katedros, kiekvienais metais jaučiu jų gausėjimą, kad jų susidomėjimas auga ir jiems tai įdomu, bet kur Šiaulių miesto jaunimas, studentai ir moksleiviai?
Manau turi būti priimti kardinalūs kultūrą skatinantys sprendimai mieste… mes neturime nei vieno gyvos muzikos klubo, neskaitant nišinio „Juonė pastuogė“, būdami 100000-nis miestas, kai Liepoja, Latvijoje turi jų net 4…, būdama dvigubai mažesne… Nenorima investuoti į neva tai rizikingus projektus, kurie savaime rodo skyles, o juk norisi, kad miestas būtų kaip miestas, dar turint pašonėje Rygą. – šypsosi.
Kuo šių metų festivalis buvo ypatingas? Kokios naujovės labiausiai nustebino Jus ir publiką?
Panašu, kad naujas festivalio formatas, vykstantis Šiaulių kultūros centro „MAX’o“ patalpose, pasiteisino, už ką norėčiau padėkoti Deimantei, Astai, Jūratei, bei visam kolektyvui, kurie padeda viską organizuoti sklandžiai, garso režisieriui Viačeslavui Grigorjevui ir jo komandai bei apšvietimo dizaineriui Domui Kančauskui, kurie supranta, koks skambesys tokiai muzikai rekalingas, bei medijų grupei su Tomu Laugaliu priešakyje, kurie rūpinasi TV transliacijų fiksavimu bei kita festivalio organizacijos puse, kuriai vadovauja Diana Kuprytė.
Turime unikalią galimybę prisitaikyti prie svarbių mūsų festivalio svečių datų… Taip festivalio koncertus išdėstydami nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. galime tikėtis tinkamo festivalio grafiko, suprantama reklaminiai iššūkiai kitokie, bet ir juos galima suvaldyti.
Festivalis „Šiauliai Jazz“ jau tapo Šiaulių kultūros dalimi. Kaip, Jūsų manymu, miestas prisideda prie renginio sėkmės? Ar jaučiate pakankamą vietos valdžios ir rėmėjų palaikymą?
Festivalis kitais metais bus XXIV. Kaip ir MAMA jazz – mes vienmečiai… Tai yra įrodymas, kad festivalio variklis veikia, bet ir jis neamžinas…
Respublikos fondai paskutiniu metu skiria daugiau dėmesio regionų renginiams, tačiau mes esame miesto festivalis, ir mūsų vieta po muzikos kultūros saule, todėl džiazo festivalis turėtų būti po kultūros tarybos muzikos srities sparneliu kaip projektas, tačiau dabartinė parama tiesiog per maža ne pirmus metus gyvuojančiam festivaliui, o nuo to atsispiria ir miestas, todėl augti festivaliui, turint omeny kokybinius rodiklius faktiškai neįmanoma…
Versdamiesi per galvą viską darome su tais biudžetais, kuriuos turime, skirdami labai didelį dėmesį viešinimui. Vienos vidutinio ryškumo pasaulinės žvaigždės atvežimas į festivalį svyruoja nuo 10000 iki 40000 Eur, kas tiesiog keltų festivalio prestižą, ir čia mes tiesiog buksuojame, nes mieste esamas didysis verslas dažniau renkasi paramą sportui, mažiau – kultūrai, ir rečiau – ir tam ir tam, o juk kultūra vartojama labiau ir be jos neapsieina net sportas, ane? – šypsosi.
Džiazas dažnai laikomas nišine muzika. Kaip pavyksta pritraukti platesnę auditoriją ir tuo pačiu užtikrinti finansinį festivalio stabilumą?
Džiazo ištakos 20 amžiaus pradžioje, todėl jo labai rimtas gyvavimas ir‚ sakyčiau, uzurpavimas bigbendų posrityje iki 70-ųjų – įrodymas, kad ji jokia ne nišinė, o net 3 gerus dešimtmečius – populiariausia, ir labai gerai prisitaikiusi ir pastoviai besivystanti – nuo avangardinio ar laisvojo free džiazo iki acid jazz, funk ir elektrofunk ir toliau jis veikia ir tarpsta DJ miksuose, todėl ji ne nišinė.
Gal tiesiog reikalingas labiau reiklesnis išsilavinęs muzikoje klausytojas, kuriam neužtenka tik pop muzikos, kuri tik ir „skolinasi“ geriausius jau įvairios alternatyvios, norite, nišinės muzikos sprendimus. Auditorija yra, taip, ją labai sunku pritraukti, reikia ir patalpų ir festivalio šiltumo jaukumo sukūrimo ir merch’o, ir užsispyrimo daryti ir išlaikyti tradicijas, gerbiant visus muzikos žanrus.
Mes jau kelinti metai kviečiame į koncertus jaunąją muzikos mokyklų moksleiviją savanoriauti ar tiesiog nemokamai dalyvauti koncertuose ir matyti bei girdėti profesionalus – džiazo muzikai itin techniški bei labai gerai išmano kompoziciją bei moka improvizuoti įvairiose harmonijose – deja, toks jausmas, kad musų krašte muzikos institucijose improvizacinei muzikai yra uždrausta tarpti ir skleistis (primenu Kėdainių muzikos m-los fenomeną su džiazo studijomis).
Tai liūdina. Gyvos muzikos publika sensta, o kokybiškos muzikos atvežti pasiūlyti gali vis mažiau prodiuserių, nes labai didelės rizikos dėl biudžeto surinkimo priveda prie tokių kūrėjų ir atlikėjų masės mažėjimo tokiose erdvėse kaip Šiaulių kraštas, lieka tik beveik prasto lygmens pop muzika, o „kietieji“ atlikėjai gali išgyventi tik sostinėse.
Mes kiekvienais metais bandome atvežti ir užsieniečius, kolaboracijose su kitais festivaliais, nes net mažiausias projektas kainuoja kelis tūkstančius. Stabilumui reikia protingo ir nepabijosiu to žodžio, patriotiško žiūrovo, kuris palaikytų mūsų veiklą, pirktų bilietus į koncertus, be jų jau niekaip, kurtų nepakartojamą atmosferą ir skleistų kartu gerąją žinią.
Mes darome tai todėl, kad – kas, jei ne mes (programą pradedame atrinkinėti prieš 2 – 3 metus). Čia darbas, ir sėdint Šiauliuose jo nepadarysi.
Ar buvo situacijų, kai finansavimo trūkumas privertė keisti planus ar ieškoti kūrybingų sprendimų? Gal galėtumėte pasidalinti kokiu nors pavyzdžiu?
Visada jų trūksta, bet paskutiniai dveji metai buvo absoliutis košmaras, drąstiškai kylant visų paslaugų kainoms, o finansavimu slopstant, atsirandant tiesiog košmariškai prarajai tarp sostinių festivalių ir likusių festivalių finansavimo.
Bet mes padarėme keletą sprendimų: perkėlėme festivalį į rudenį, į akustiškai ir architektūriškai bei dydžiu patrauklią salę, pasiūlius koletyvams pridėtines vertes – daugiakanalį garso įrašą bei vaizdo įrašą keliomis kameromis, tai mums padeda atlikti ir VilniusTech studentija, kuriai tai gera praktikos zona.
Daug duoda festivalio žinomumas Europoje, todėl mes gauname daug pasiūlymų ir iš agentūrų ir patys kolaboruodami su kolegomsi galime atsivežti kolektyvus mums tinkama kaina. Visoje savo veikloje skatiname jaunus kūrybingus žmones suteikdami didžiąją festivalio sceną prisistatymams ir pasirodymams. Tai yra neatsiejama. Tikimės, kad gal ateityje pavyks suaktyvinti ir jaunimą dalyvauti JAM -uose
Šių metų festivalyje buvo juntama ypatinga bendruomenės dvasia. Kaip Jūsų komandai pavyksta sukurti ne tik muzikos renginį, bet ir vietą, kur susirenka žmonės dalintis džiaugsmu?
Turi būti jauki, beveik klubinė atmosfera, kai klausytojas, festivalio metu, gali atsistoti ir eiti šokti, ar nuslinkti prie baro, nišoje, gaivinančių gėrimų, ar netgi prigulti ant sėdmaišio balkone. Festivalio formatas – 2-3 atlikėjai, po akademinę valandą programos kas vakarą, trys pertraukos, jei ne JAM, tai bent geras DJ – ir turite gerą vibe…
Reikia ne tik muzikos, bet ir geros aplinkos, liko čia kažkas iš MAX’o. – šypsosi.
Kaip savanoriai ir partneriai prisideda prie festivalio sėkmės? Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie savo laiku ir resursais prisideda prie šio renginio?
Kiekvienais metais į mūsų gretas įsilieja naujų žmonių, kurie supranta mūsų užsispyrimą, norą plėsti muzikinį pažinimą ir skatinti naujos muzikos atradimo žavesį. Dalis iš mūsų visąlaik dirba kaip savanoriai, įskaitant ir mane, neskaitant to, kad mes dar ir esame leidybos rinkos dalis.
Štai jie naujieji mūsų atradimai ir aktyvus jaunimas:
Atlikėjų ir artistų vadyba – Erikas Steponkus ir Simona Janavičiūtė – be jų, kaip be rankų.
Projekto vykdymo etapai – Urtė Skablauskaitė (VIKO),
Visai viešųjų ryšių grupei ir kūrėjams, kovojusiems už informacijos nutekinimą džiazo gerbėjams: Linas Karickas, Paulius Jasiūnas, Vaidotas Kazlauskas.
Ir visa grupė labai atsakingų žmonių:
Renginio vedėja Gustė Jacinkevičiūtė;
Garso režisierius Viačeslavas Grigorjevas;
Šviesų dizainas Domas Kančauskas;
Apšvietimo konstrukcijos Daivaras Ivanauskas.
Salės vadyba: Asta ir Jūratė (Šiaulių kultūros centras).
TV įrašo ir transliacijos grupė: Tomas Laugalis, Austė Simanavičiūtė (VilniusTech), Laurynas Jonušas (VilniusTech).
Savanoriai: VilniusTech pramogų industrijos fakulteto renginių inžinerijos studentai (operatoriai, scenos personalas, scenos vadyba, transportas): Simas Burinskas, Joris Galčius, Rytis Slavinskas, Dovydas Slavinskas, Jonas Kšanauskas, Erika Petrauskaitė, Julija Shykulova.
Jaunieji savanoriai: Goda Matulaitytė ir Nojus Jievarauskas.
Personalo vadovė ir dešinioji ranka – Diana Kuprytė.
Visiems didžiausias ačiū už pagalbą, kurią jie suteikia prisidėdami prie festivalio veiklų, garsinimo ir viešinimo.
Jūsų komanda dirbo sunkiai, kad festivalis įvyktų. Kaip manote, kas padėtų užtikrinti dar sklandesnį renginio organizavimą ateityje – galbūt papildomas finansavimas ar naujos partnerystės?
Ir tai ir tai, su tokiais biudžetais tarptautiniai festivaliai nedaromi, neskaitant to, kad turi būti bendras supratimas, kad miestuose, kurių gyventojų kiekis 100000, turi būti baziniai miesto festivaliai, būtent miesto – rokas, džiazas, alternatyva, naujieji menai… tai kas yra miestietiška, jaunatviška, nes jaunimas nori girdėti savo mėgiamą muziką čia, o ne kituose miestuose… Jie gyvena čia ir dabar, ir reikia visko čia… Gaila, bet Šiauliuose nėra nei vieno gyvos muzikos klubo, apart nišinio „Juonė pastuogė“.
Nesistebėkim, kad dalis jaunimo nenori čia likti, nes čia nėra nei klubinio nei normalaus muzikinio gyvenimo. Aktyviausias jaunimas nenori ir nemoka dirbti su projektais, todėl kadrų situacija pastoviai blogėja, o ji taip pat svarbi.
Visi puikiai žino kad tokiems festivaliams mirtinai reikalingas solidus kofinansavimas, tačiau to daryti arba nenorima, kad tai neva privatus biznis, arba KAS?
Mums visąlaik rūpėjo žmonių turiningas laisvalaikis, ir miestiečių, verslo bei valdžios reikalas padėti tokiems organizatoriams, kas jau dalinai ir vyksta, kolaboruojant su Šiaulių kultūros centru, nes jie kaip niekas kitas supranta, kaip sunkiai darosi nišinės muzikos festivaliai…
Po festivalio visada kyla klausimas – kas toliau? Ar jau turite idėjų, kaip nustebinti kitų metų „Šiauliai Jazz“ žiūrovus?
Turim, dabar vyksta programų atranka, pildomas bankas, iš kurio po to bus atsirenkama, kas bus festivalyje.
Faktas, kad jau esame nužiūrėję ir išgirdę keletą lietuvių ir latvių projektų, nes jie arčiau, o kiekvienais metais gauname ir daug pasiūlymų iš Europos, tačiau tai ne mūsų biudžetai, todėl ten labai rimtos atrankos, bendri festivalių užpirkimai, ką mes darome su „Vievio klavyrais“ jau 2 metai (anksčiau ir su Kaunas jazz ir Mama jazz).
Norime paskelbti jaunų imrovizuotojų konkursą premijoms gauti, kuris vyktų festivalio rėmuose. Tada ir meistriškumo pamokos vietoje ir visai tinka vinilo ir muzikos parduotuvė festivalio erdvėse… Eina kalba ir apie bendrus projektus su lietuviais, taip lengviau prisikviesti žvaigždes, bet čia yra darbas. – šypsosi.
Koks yra Jūsų asmeninis ryšys su džiazu? Ar turite mėgstamiausią atlikėją ar kūrinį, kuris Jus įkvepia šio festivalio organizavimo procese?
Jei rimtai, aš juo domiuosi nuo paauglystės, nes gyvenau Kongo (Vytauto Grubliausko) kaimynystėje, repetuodavome su choru Gintarėlis džiazo katedros amfiteatrinėje Klkaipėdos fakultetuose, akordeono mokytojas buvo Ž. Laurinavičius – žymus pedagogas ir akordeono džiazo virtuozas, jau nuo kokios 9 klasės namuose buvo soul, džiazo klausymas per WEF’o radio luxenburg, bet ir tai ne svarbiausia, visa mano vidurinė buvo sėdusi ant džiazo funk ir soul, todėl mes visada turėjome naujausių įrašų (juk uostas), vinilai buvo norma ir keistis jais…
O paskui prasidėjo ir festivaliai moksluose Kaune, pabaigus pirmieji džiazo festivaliai jau gyvenant Šiauliuose, išvykos į Kauną, Vilnių, o 1995-1996 įsijungiau į Gin’Gas ir jau toliau prasidėjo, o 1999 perėmiau iš draugų džiazo koncertų organizatoriaus lazdelę… ir lig šiol.
Įkvepia iššūkiai ir dažnas nenuspėjamumas, su kuo gali susidurti visuose etapuose. – priduria pamąstęs.
Prisiminiau apie kūrinį, kuris patenka į pirmąją vietą mano muzikos rinkinyje – Bobby McFerrin „Bang! Zoom“. Patys kelsitės garantuoju su juo.
Ką norėtumėte perduoti visiems festivalio lankytojams, rėmėjams ir tiems, kurie laukia kito „Šiauliai Jazz“?
Visiems linkiu meilės muzikai ir laimės bei sėkmės, o partneriams ir rėmėjams jaučiu didelę pagarbą už nuolatinį supratimą ir nuolatinį palaikymą.
Festivalio finansuotojai: Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Pagrindiniai partneriai: „VilniusTECH“, „Naktys“, „Sixteen.media“, „Interscalit“, „S Plius“, „Generalis“, „ELGA“, „GIFTIKA“, „SALDA“, „Saunalina“, „Owexx“, „BasaMedia“, „AVA buhalterija“, „Linkana“, „Šiaulių kultūros centras“, „Viko“, „SMK“, „Plukės gėlės“, „Ekskomisarų biuras“, „121 studija“.
Maitintojai: Black Baras!!!, Motyvas, S – Baras, Gedimino pica, Morganas, Žemaitis, Kavinė Salomėja.
Viešųjų ryšių grupė ir kūrėjai: Linas Karickas ir miestonaujienos.lt, Balticum, LRT, bei mūsų socialiniai tinklai siauliaijazz.lt, naktys.lt, melomanai.lt.
Šia publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Daugiau sau ir savo miestui aktualių naujienų rasite portale Miesto naujienos.
